Atsivertę sieninį kalendorių ar telefono programėlę, neretai nustembame: tas pats vardas pasirodo ir pavasarį, ir rudenį, o kartais net du kartus per vieną mėnesį. Vieniems tai tik smulkmena. Tačiau tiems, kurie nori nepamiršti artimųjų ir prisiminti vardo dieną laiku, toks kartojimasis kelia klausimą – kurią datą laikyti tikrąja? Atsakymas slypi ne atsitiktinumuose ar spaudos klaidose, o šimtmečius besiklosčiusioje tradicijoje.
Vardadienių kalendorius nebuvo sukurtas per vieną dieną. Jį formavo bažnytinis šventųjų minėjimų ratas, kaimo papročiai, tautinio atgimimo laikų sumanymai ir kalbininkų darbas. Kiekvienas pasikartojantis vardas turi savo istoriją. Ją pažinus kalendorius tampa ne sausu datų rinkiniu, bet savotiška šeimos ir tautos atminties knyga, kurioje kiekvienas puslapis ką nors pasakoja. Pažvelkime, kodėl taip nutinka ir kaip iš kelių datų išsirinkti tą, kuri labiausiai tinka jums ar jūsų artimiesiems.
Šaknys, siekiančios bažnytinį kalendorių
Didžioji dalis mūsų kalendoriaus vardų atkeliavo kartu su krikščionybe. Bažnyčia kiekvieną metų dieną skyrė vienam ar keliems šventiesiems paminėti, o jų vardai ilgainiui tapo ir paprastų žmonių vardais. Tuo pačiu vardu buvo vadinami ne vienas, o dešimtys skirtingų šventųjų, gyvenusių skirtingais amžiais ir skirtingose šalyse, ir kiekvienas jų turėjo savo minėjimo dieną. Taip vienas vardas natūraliai pasklido po visus metus, tarsi sėklos, išbarstytos per visą lauką. Kai krikščionybė įsitvirtino Lietuvoje, kartu su ja atkeliavo ir šis šventųjų dienų ratas, kurį žmonės pamažu pritaikė prie savo gyvenimo ir darbų ritmo.
Ryškiausias pavyzdys – Jonas. Šis vardas kalendoriuje sutinkamas daugybę kartų, nes jį nešiojo labai daug Bažnyčios gerbiamų asmenų. Panašiai yra su Juozapo, Pranciškaus, Petro ar Marijos vardais. Be to, tam pačiam šventajam kartais skiriamos kelios dienos: minimas ir jo gimimas, ir mirtis, ir kitas svarbus gyvenimo įvykis. Todėl net vieno žmogaus vardas gali atsidurti kalendoriuje du ar tris kartus, o paprastam skaitytojui tai atrodo kaip keistas sutapimas.
Kai vardas ir gimimo diena sutapdavo
Senovėje Lietuvos kaimuose vardo diena dažnai būdavo ta pati kaip gimtadienis. Kūdikiui vardą parinkdavo pagal tos dienos šventąjį, todėl buvo sakoma, kad vaikas vardą tarsi atsinešė kartu su savimi. Etnologai tokį vardą ir vadina atsineštiniu. Užuominų apie vardines randama jau XVI amžiaus raštuose. Kaime šis paprotys plačiai paplito XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pirmoje pusėje, kai vardinės virto viena laukiamiausių šeimos švenčių. Daug kur tai buvo jaunimo šventė su muzikantu, šokiais ir vaišėmis, kurios kartais užtrukdavo ne vieną dieną.
Tokia tvarka turėjo įdomią pasekmę. Labiausiai buvo švenčiamos Jono, Onos, Petro, Povilo, Antano ir Juozo vardinės, todėl šios dienos tapo tikromis kaimo šventėmis, o retesnių vardų datos likdavo mažiau pastebimos. Vėliau, kai vardus imta rinktis laisviau, gimimo diena ir vardadienis išsiskyrė. Tada žmogui ar jo šeimai teko spręsti, kurią iš kelių kalendoriaus dienų laikyti sava, ir šis klausimas daugeliui aktualus iki šiol.
Lietuviški vardai ir jų vieta kalendoriuje
XX amžiaus pradžioje, stiprėjant tautiniam sąmoningumui, vis daugiau tėvų ėmė rinktis senuosius lietuviškus vardus. Daina, Rasa, Eglė, Gintaras ar Vaidotas neturėjo savo globėjų tarp šventųjų, todėl kalendorių sudarytojams teko patiems parinkti jiems dienas. Dažniausiai tokie vardai būdavo įrašomi šalia krikščioniškų, kad kiekviena data turėtų ir seną, ir naują atspalvį. Skirtingi leidėjai neretai tą patį vardą priskirdavo skirtingoms dienoms, tad vėliau, sujungus kelis sąrašus, kai kurie vardai atsirado keliose vietose.
Šiandien kalendoriuje lietuviškų vardų – šimtai, o jų dienos dažnai parinktos ne pagal griežtą taisyklę, bet pagal tradiciją ir sudarytojų sprendimus. Todėl kai kurie vardai atsiduria dviejose ar net trijose vietose. Tai nėra klaida – greičiau ženklas, kad kalendorius gyvas ir prisitaiko prie to, kokius vardus žmonės iš tiesų renkasi savo vaikams. Kiekviena nauja karta palieka jame savo pėdsaką, o kalendorius kartu su ja pamažu keičiasi. Kartais į jį įrašomi ir visai nauji vardai, kurių prieš kelis dešimtmečius dar niekas nebuvo girdėjęs.
Kelios formos – kelios datos
Dar viena priežastis slypi pačiuose varduose. Daugelis jų turi kelias formas: Juozas ir Juozapas, Kotryna ir Katrė, Elena ir Alena. Kai kurie kalendoriai šias formas pateikia atskirai, todėl tos pačios kilmės vardo turėtojas gali rasti net kelias savo dienas. Panašiai yra su moteriškais ir vyriškais vardų variantais. Jie ne visada švenčiami tą pačią dieną, nors kilę iš to paties žodžio ir dažnai turi tą pačią reikšmę. Mažybinės formos, tokios kaip Marytė ar Onutė, į kalendorių paprastai neįtraukiamos, tačiau jų savininkai dažniausiai švenčia pagrindinio vardo dieną.
Įtakos turi ir skirtingos tikėjimo tradicijos. Katalikų, stačiatikių ir liuteronų kalendoriai tuos pačius šventuosius kartais mini skirtingomis dienomis, o Lietuvoje šios tradicijos gyvuoja šalia viena kitos. Šiuolaikiniai vardadienių sąrašai dažnai sujungia kelis šaltinius, todėl juose datų daugėja. Norint išsiaiškinti, kuri diena artimiausia jūsų šeimos papročiams, verta pasitarti su vyresniais artimaisiais – jie dažnai prisimena, kada vardinės buvo švenčiamos anksčiau.
Kurią dieną švęsti?
Griežtos taisyklės čia nėra, tačiau susiklostė keli įpročiai. Vieni švenčia tą vardadienį, kuris kalendoriuje yra arčiausiai po gimtadienio. Kiti renkasi dieną, susijusią su krikšto metu pasirinktu globėju, o treti laikosi šeimos tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Dar kiti pasirenka labiausiai žinomą datą, kai net kaimynai ir bendradarbiai prisimena pasveikinti. Svarbiausia, kad pasirinkta diena būtų sava ir artima širdžiai. Kai kurie žmonės net keičia savo pasirinkimą bėgant metams, pavyzdžiui, sukūrę šeimą ar persikėlę gyventi į kitą kraštą.
Kelios vardo dienos nėra trūkumas – tai proga dažniau parodyti dėmesį. Senieji papročiai čia gali įkvėpti. Vardinių išvakarėse kai kuriuose kraštuose ant vartų ar durų slapčia būdavo kabinamas vainikas arba statomi du berželiai surištomis viršūnėmis. Užnemunėje varduvininką juosdavo dovanota juosta ir keldavo papuoštoje kėdėje. Tokius gestus nesunku atgaivinti ir šiandien: gėlių vainikas prie durų ar nedidelė staigmena ryte džiugina ne mažiau nei prieš šimtą metų.
Vardadienis šiandieninėje šeimoje
Nors gyvenimo tempas pasikeitė, vardadienis Lietuvoje neprarado savo vietos. Daugelyje šeimų jis vis dar švenčiamas kukliau nei gimtadienis, bet šilčiau ir paprasčiau: be didelių pasiruošimų, su artimiausiais žmonėmis, puodeliu arbatos ir pyragu. Tokia šventė dažnai sujungia kartas. Seneliai pasakoja, kaip vardines švęsdavo jų jaunystėje, o vaikai su smalsumu klausosi apie vainikus, juostas ir sveikintojų gaudynes kieme. Būtent tokie pokalbiai ir išlaiko tradiciją gyvą.
Kalendoriaus pasikartojimai šiandien netgi palengvina gyvenimą. Jei pagrindinę datą praleidote dėl darbų ar kelionės, kita to paties vardo diena tampa puikia proga pasitaisyti ir pasveikinti pavėluotai, bet nuoširdžiai. Kai kurios šeimos sąmoningai švenčia dvi datas: vieną – ramiai namuose, kitą – su draugais ar bendradarbiais. Telefono priminimai, užrašai ant šaldytuvo durelių ar seni popieriniai kalendoriai su pažymėtomis dienomis padeda nieko nepamiršti. Juk kartais vienas trumpas sveikinimas pasako daugiau nei brangi dovana.
Kalendorius, kuriame telpa visi
Pasikartojantys vardai kalendoriuje atsirado ne iš chaoso, o iš turtingos istorijos. Juose susipina šventųjų gyvenimai, kaimo papročiai, tautinio atgimimo siekiai ir kalbos raida. Kai suprantame, kodėl vienas vardas kalendoriuje pasirodo kelis kartus, kiekviena data įgauna prasmę. Tada vardadienis tampa ne vien pareiga pasveikinti, bet ir proga prisiliesti prie praeities. Kiekviena tokia data primena, kad mūsų vardai nėra atsitiktiniai garsai – jie turi kilmę, prasmę ir ilgą kelią, nueitą per daugybę kartų.
Tad kitą kartą pastebėję savo ar artimo žmogaus vardą keliose vietose, nesistebėkite ir nesijaudinkite, kad suklydote. Išsirinkite dieną, kuri jums artimiausia, arba drąsiai švęskite kelis kartus. Juk ne kalendorius nusprendžia, kada žmogui reikia gero žodžio. Svarbiausia ne data, o dėmesys: šiltas žodis, mažas gestas ar bendras pasisėdėjimas prie stalo primena, kad vardas – tai ne tik žodis kalendoriuje, bet ir žmogus, kurį mylime.